Suvalkija (Sūduva) – kairiajame Nemuno krante plytintis Lietuvos regionas, nuo seno garsėjęs lygumomis bei darbščiais ir pasiturinčiais ūkininkais. Nuo 1795 m. iki XIX a. pab. kraštas priklausė Lenkijos karalystei, todėl jo raida skyrėsi nuo likusios Lietuvos teritorijos. Geresnės kultūrinės bei ekonominės sąlygos lėmė tai, kad žymūs XIX–XX a. Lietuvos šviesuoliai kilę būtent iš šio krašto. Suvalkija gali didžiuotis Lietuvos patriarchu Jonu Basanavičiumi, lietuvių bendrinės kalbos kūrėju Jonu Jablonskiu, Lietuvos himno autoriumi Vincu Kudirka. Keliaudami po Suvalkiją atrasime šviesuoliams atminti skirtų vietų, įspūdingų dvarų bei parkų, išskirtinių bažnyčių. Lygumų peizažą keis Vištyčio regioninio parko aukštumos bei miškai.

Zapyškis

Kelionę pradėsime Zapyškio miestelyje. Įvažiavus nuo Kauno pusės jau iš tolo matyti dešinėje pusėje, ant Nemuno kranto, stovinti gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, prie kurios ir apsistosime. Vietovė minima jau XV–XVI a. Tuo metu dešiniajame Nemuno krante esančios žemės atiteko didikams Sapiegoms. Vietovė vadinta Panemune, Tarpupiu. Galiausiai įsigalėjo nuo Sapiegų kilęs Sapiegiškio pavadinimas, vėliau virtęs Zapyškiu. XVI a. antrojoje pusėje čia pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Šalia buvo ir senoji Zapyškio gyvenvietė. Tačiau dėl nuolatinių Nemuno potvynių gyvenvietė nuo upės atitraukta toliau. Bažnyčia veikė iki uždarymo – 1901 m. 1908 m. ant kalno pastatyta neogotikinė Zapyškio bažnyčia. Senoji Zapyškio šventovė išliko kaip svarbus ir vertingas Lietuvos gotikos paminklas. Bažnyčia mūrinė, vienanavė, bebokštė, aukštu dvišlaičiu stogu. Fasadams būdingas langų, nišų ir kontraforsų ritmas. XX a. pab. šventovė buvo restauruota (archit. A. Umbrasas), tačiau pamaldos joje nebevyksta. Senoji bažnyčia vaizduojama ir Zapyškio herbe.

Zyplių dvaras

Pasigrožėję senąja šventove keliaujame toliau. Mūsų laukia Zyplių dvaro sodyba. Važiuojame vakarų kryptimi 140 keliu apie 30 km, kol privažiuosime nuorodą į Zyplių dvaro sodybą. Tuomet sukame kairėn ir maždaug už 0,5 km mus pasitiks XIX a. dvaro rūmai.

Zyplių istorijos pradžia – 1697–1706 m. Pagal Sintautų parapijos metrikus, tai – Zyplių kaimo įsikūrimo data. XIX pr. Zypliai buvo kunigaikščio Juozapo Poniatovskio nuosavybė. Po J. Poniatovskio mirties 4 parapijų kaimus, didelius miškų plotus bei dvarelį, vadinamą senaisiais Zypliais, paveldėjo jo sesuo Teresė Tiškevičienė. Ji Zyplių turtus pardavė dvarininkui Jonui Bartkovskiui. Šis netoli Lukšių įkūrė Naujųjų Zyplių dvarą. Čia pastatyti klasicistiniai, kuklių formų, vieno aukšto dvaro rūmai. Apie 1897 m. dvaro sodyboje kilo gaisras, jo metu sudegė visi mediniai pastatai. Baigus ūkinės dalies atstatymo darbus, XX a. pr. Tomo Potockio iniciatyva perstatyti bei išplėsti dvaro rūmai. Jie tapo puošnesni, įgijo neobaroko formų. Iš abiejų pastato galų pristatyti priestatai, o dvaro stogas tapo mansardinės formos. 2002–2012 m. dvare vykdyta rekonstrukcija. Dvaro pastatuose įrengta galerija, kalvė, keramikos dirbtuvės. Buvusioje vežiminėje veikia Zanavykų krašto muziejus. Dvaro sodyboje vyksta įvairūs meno plenerai, koncertai, kiti renginiai. Aplink žaliuoja vienas didžiausių Lietuvoje dvaro parkų (21 ha).

Daugiau informacijos: www.zypliudvaras.lt

 

Gelgaudiškio dvaras

Kita kelionės stotelė – Gelgaudiškio miestelis ir dvaro sodyba. Važiuojame atgal iki 140 kelio ir sukame kairėn. 140 keliu važiuojame iki sankryžos su nuoroda į Jurbarką ir sukame dešinėn į 137 kelią. Važiuojame apie 8 km iki 3803 kelio, ten pamatysime nuorodą į Gelgaudiškį. Sukamenuorodos kryptimi ir 3803 keliu važiuojame dar 7 km, kol pasieksime šį miestelį. 3803 kelias pereina į Taikos gatvę, kuria važiuojame tiesiai iki nuorodos dvaro sodybos link. Tuomet sukame dešinėn. Prieš mus tuoj atsivers nuostabūs rūmai ir žaliuojantis dvaro parkas.

Rašytiniuose šaltiniuose Geldaudiškio palivarkas minimas nuo 1504 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Vėliau dvarą valdė Sapiegos, Masalskiai, Oziemblovskiai, Gelgaudai, Čartoriskiai. XVIII a. dvarą nusipirko vokiečių baronų Koidelių giminė. 1842–1846 m., baronui Gustavui Koideliui rekonstruojant dvaro ūkį, pastatyti dabartiniai dvaro rūmai. Tuo metu dvare auginti veisliniai žirgai, veikė spirito varykla, šveicariškų sūrių gamykla. XX a. pr. dvaro sodybą įsigijo Medardas Komaras. Dvaras rekonstruotas, išplėstas ir pertvarkytas jį supantis parkas. Dvaro rūmai – neoklasicizmo stiliaus, mūriniai, stačiakampio plano, su dviem kampiniais rizalitais ir flygeliu. Centrinę dalį akcentuoja masyvių kolonų portikas su puošniu akroterijumi. Iš šiaurės pusės dvarą puošia dvylikos kolonų terasa. 2009 m. prasidėjusi dvaro restauracija vyksta iki šiol. Dvaro parkas ypatingas. Jis – sudedamojo tipo, sudarytas iš senosios geometrinės kompozicijos su jungtimi į sengirę bei vėliau išplėtotos peizažinės dalies. Parke žaliuoja savaiminių rūšių medynas, amerikinė liepa, maumedžiai, bukai ir kitos retenybės. 2000 m. čia įrengtas pažintinis takas. Dvare nuolat vyksta teatralizuotos ir pažintinės ekskursijos, parodos, koncertai, pristatomi senieji amatai. Jau tradicine tapo daugiau nei dešimtmetį rugsėjo mėnesį rengiama Dvaro diena.

Daugiau informacijos: www.gelgaudiskiokc.lt

 

Gelgaudiškis

Apžiūrėję dvaro sodybą grįžtame į Taikos gatvę ir sukame dešinėn. Nusileidus nuo nedidelio kalnelio ir pavažiavus tiesiai dešinėje pusėje mus pasitinka dar viena Gelgaudiškio puošmena – neogotikinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Prie jos pasistatę automobilį galime pasivaikščioti ir apžiūrėti ne tik šventovės eksterjerą, bet ir viduje esančias bažnytinės dailės vertybes.

Gelgaudiškis – viena seniausių kairiajame Nemuno krante įsikūrusių vietovių. Jau XV a. minimas Skirsnemunės dvaro palivarkas, kuriam priklausė Gelgaudiškio vietovė. 1504 m. Gelgaudiškio dvaras atskirtas nuo Skirsnemunės palivarko. Kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo raštininkui Jonui Sapiegai. XVI a. minima prie dvaro susikūrusi gyvenvietė. 1578 m. Povilas Sapiega Gelgaudiškyje pastatė medinę bažnyčią ar koplyčią. XVII a. tiek Kazimieras Ozemblovskis, tiek Elena Čartoriskienė ne kartą perstatė šventovę, tačiau 1864 m. medinė bažnyčia sudegė. Dabartinė neogotikinė, raudonų plytų mūro Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia statyta 1866–1872 m. Šventovėje įrengti trys altoriai, yra daug sakralinio meno vertybių, du XVIII a. nulieti bronziniai varpai, paskelbti kultūros paveldo objektais.

Visą straipsnį rasite žurnale „Platumos. Žiema 2015-2016“ 22 p.

Written by 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *