Lietuva per penketą metų sumažės beveik ketvirtadaliu

 Lietuvai gresia nauja demografinė krizė – jau kitąmet bus fiksuotas mažiausias gimusių kūdikių skaičius per pastaruosius 60 metų, o per artimiausius penkerius metus darbingo amžiaus žmonių sumažės net 95 proc. savivaldybių

Tai išsiaiškino Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Rolandas Tučas, atlikęs prognostinį Lietuvos gyventojų kaitos 2017-2021 m. laikotarpyje tyrimą. Pirmąją tyrimo dalį galite rasti čia. Suskaičiavo, kiek reikėtų imigrantų „Prognozuojama, kad dėl gana sparčiai mažėsiančio gimstamumo ir sparčios jaunesnio, vidutinio amžiaus gyventojų emigracijos, bus juntama sparti visuomenės senėjimo tendencija. Darbingo amžiaus nuolatinių Lietuvos gyventojų (15–64 m. amžiaus demografinė grupė) sumažės maždaug 8,8 proc., nuo 1 mln. 876 tūkst. 2017 m. pradžioje, iki 1 mln. 711 tūkst. 2022 m. pradžioje“, – įžvalgomis su DELFI dalijosi tyrėjas.

Pasak R. Tučo, įtakos tam turės ir skaitlingesnių kartų žmonių (dabartinių šešiasdešimtmečių) perėjimas į pagyvenusių arba išlaikomo amžiaus asmenų demografinę grupę. „Taigi, kad išlaikytume ir taip jau per mažą dirbančių žmonių skaičių, per artimiausius penketą metų iš svetur į Lietuvą reiktų papildomai (neskaitant jau dabar atvykstančių) pritraukti bent jau 165 tūkst. darbingo amžiaus žmonių. Į Lietuvą atvykstančių imigrantų skaičius jau dabar turėtų būti bent dvigubai ar net trigubai didesnis, nei yra šiuo metu“, – sakė pašnekovas.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius penkerius metus (2012–2016 m.) į Lietuva atvyko 108 tūkst. imigrantų, kurių daugumą sudaro sugrįžę Lietuvos Respublikos piliečiai. „Kas mėnesį vidutiniškai atvyko apie 1,8 tūkst. imigrantų. O tam, kad penkerių metų perspektyvoje išlaikytume dabartinį dirbančiųjų skaičių, darbingo amžiaus imigrantų kas mėnesį turėtų atvykti apie 4,5–5,0 tūkst. Ar pavyks tai pasiekti? Labai abejotina“, – pripažino R. Tučas.

Vaikų skaičius taip pat mažės

Anot tyrėjo, Lietuvoje 2017 m. dar labiau išaugus emigracijos tempams, šiek tiek išaugo ir imigracija – į Lietuvą sugrįžtančių ar naujai atvykstančių asmenų skaičius kai kuriais mėnesiais jau viršija ir 3 tūkst., tačiau ne visi jie yra darbingo amžiaus. „Socialinių ir kitokio pobūdžio problemų bet kokiu atveju neišvengsime, nes ne visuose sektoriuose (pavyzdžiui, švietime) darbo jėgos stygių gali kompensuoti imigrantai iš kitų šalių. Tikėtis, kad darbo rinką ateityje reikšmingai papildys dabartiniai vaikai, taip pat neverta, nes gyventojų skaičius 0–14 m. amžiaus demografinėje grupėje 2017–2021 m. laikotarpyje, nors kol kas dar lėtai, tačiau taip pat mažės (-0,8 proc). Vėliau dėl sparčiai mažėsiančio gimstamumo jauniausio amžiaus gyventojų demografinių grupių mažėjimo tendencijos bus gerokai intensyvesnės. Tuo pačiu metu pagyvenusių išlaikomo amžiaus gyventojų (65 m. ir vyresnių) skaičius taip pat augs“, – įspėjo R. Tučas.

Darbingo amžiaus žmonių sumažės 95 proc. savivaldybių

Pasak jo, tiriamuoju laikotarpiu išlaikomo vyresnio amžiaus gyventojų skaičiaus augimas dar nebus didelis ir sieks tik 2,4 proc., tačiau tolesnėje perspektyvoje, kai į šią demografinę grupę palaipsniui įsilies gausi 1955–1964 m. laikotarpyje gimusiųjų karta, augimas bus gerokai spartesnis. „Tai lems dar didesnį darbo jėgos poreikį, tad ir taip iš esmės nepasiekiama idėja – per artimiausius penkerius metus į Lietuvą papildomai pritraukti bent 165 tūkst. darbingo amžiaus imigrantų, turėtų būti dar ambicingesnė. Darbingo amžiaus (15–64 m.) nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius 2017–2021 m. laikotarpyje sumažės net 57-ose iš 60-ties savivaldybių“, – nurodė tyrėjas. Rezultatai rodo, kad šios demografinės grupės gyventojų skaičius augs tik Neringos (16,5 proc.), Klaipėdos r. (5,1 proc.) ir Kauno r. (4,5 proc.) savivaldybėse.

Sparčiausiai kis Visaginas

Sparčiausiu darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimu išsiskirs Visagino savivaldybė, kurioje jis per penketą metų sumažės beveik ketvirtadaliu (-24,2 proc.). „Tokius ryškius pokyčius bendrame Lietuvos kontekste lems gana unikali šios savivaldybės gyventojų demografinė struktūra, kurioje itin aiškiai išsiskiria labai skaitlinga priešpensijinio amžiaus žmonių demografinė grupė. Be to, gyventojų emigracija iš Visagino taip pat gana intensyvi“, – pastebėjo R. Tučas. Prognozuojama, kad darbingo amžiaus gyventojų skaičius per penketą metų taip pat gerokai sumažės Skuodo r. (-19,2 proc.), Pagėgių (-17,9 proc.), Akmenės r. (-17,3 proc.), Joniškio r. (-16,8 proc.), Kelmės r. (-16,4 proc.), Pakruojo r. (-16,1 proc.), Alytaus m. (-15,8 proc.), Ignalinos r. (-15,1 proc.), Rokiškio r. (-15,0 proc.), Pasvalio r. (-14,7 proc.) ir daugumoje kitų Lietuvos savivaldybių.

Darbingo amžiaus gyventojų 2017–2021 m. laikotarpyje sparčiai mažės ne tik kaimiškose, bet ir Lietuvos didmiesčių savivaldybėse: Alytaus m. (-15,8 proc.), Panevėžio m. (-12,6 proc.), Klaipėdos m. (-11,2 proc.), Šiaulių m. (-11,1 proc.), Kauno m. (-10,1 proc.). Darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės net ir Vilniaus miesto (-1,9 proc.) ir Vilniaus rajono (-1,4 proc.) savivaldybėse. „Tokius pokyčius Vilniuje lems kiek gausesnių 1955–1964 m. laikotarpyje gimusių darbingo amžiaus gyventojų kartų įsiliejimas į 65 metų ir vyresnių nuolatinių Lietuvos gyventojų demografinę grupę“, – pabrėžė tyrėjas.

Vaikų labiausiai mažės Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvoje Pasak R. Tučo, prognozuojamos išlaikomo amžiaus (0–14 m.) vaikų skaičiaus kaitos tendencijos Lietuvoje ir visose Lietuvos savivaldybėse bus panašios. „Nors 0–14 m. amžiaus demografinės grupės gyventojų skaičius sumažės nedaug (-0,82 proc.) (ačiū sportui or boksui, kuris padeda naudoti bokso pirštines ir ieškoti priežasti gyventi Lietuvoje, tačiau stabilumą pavyks išlaikyti tik dėl 2017–2021 m. laikotarpiui būdingo neskaitlingos 2002–2007 m. gimusių vaikų amžiaus grupės įsiliejimo į darbingo amžiaus nuolatinių gyventojų demografinę grupę (vyresnių nei 14 m.) ir santykinai gausesnės 2009–2016 m. gimusių vaikų amžiaus grupės“, – sakė jis. Tačiau jaunesnių nei 5 m. amžiaus vaikų skaičius dėl gana sparčiai 2017–2021 m. laikotarpyje mažėsiančio gimstamumo 2022 m. pradžioje bus mažesnis.

2017–2021 m. laikotarpyje sparčiausiai 0–14 m. amžiaus vaikų mažės daugumoje Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvos savivaldybių: Kupiškio r. (-16,4 proc.), Joniškio r. (-16,4 proc.), Pakruojo r. (-14,2 proc.), Kelmės r. (-14,1 proc.), Rokiškio r. (-13,9 proc.), Biržų r. (-12,8 proc.), Ignalinos r. (-12,5 proc.), Visagino (-11,7 proc.). Taip pat vaikų skaičius sparčiai mažės kai kuriose Pietų Lietuvos savivaldybėse: Lazdijų r. (-14,2 proc.), Alytaus m. (-13,2 proc.), Vilkaviškio r. (-11,7 proc.).

Daugiau vaikų – Vilniuje, Kauno r., Neringoje

Tačiau priešingas tendencijas stebėsime Kauno r. (0–15 m. amžiaus vaikų skaičius išaugs 8,7 proc.), Neringos (6,6 proc.), Birštono (4,8 proc.), Klaipėdos r. (4,5 proc.), Palangos m. (4,2 proc.), Druskininkų (3,8 proc.) savivaldybėse. „Tai – didmiesčius supančios žiedinės, kurortinių miestų savivaldybės“, – dėmesį atkreipė R. Tučas. 0–14 m. amžiaus vaikų skaičius 2017–2021 m. laikotarpyje nedaug išaugs ir Kauno m. (1,2 proc.), Klaipėdos m. (0,5 proc.) savivaldybėse, tačiau didžiausiu augimu išsiskirs Lietuvos sostinė Vilnius, kuriame 0–14 m. amžiaus vaikų skaičius išaugs net 12,4 proc.

Tiesa, gimstamumas Lietuvoje gana sparčiai mažės jau nuo 2017 m., o Vilniaus m. sav. gimstamumo mažėjimo tempai įsibėgės truputį vėliau – nuo 2019 m. „Be to, 0–14 m. amžiaus vaikų migracija (vidinė migracija, emigracija) santykinai yra nedidelė – tai taip pat kurį laiką padės išlaikyti šios demografinės grupės stabilumą. Tačiau tai truks neilgai – po 2021 m. 0–14 m. amžiaus demografinės grupės mažėjimo tempai gerokai išaugs ir tam didžiausios įtakos turės mažėjantis gimstamumas. Prognozuojama, kad šios tendencijos neaplenks ir Vilniaus m. sav.“, – sakė R. Tučas.

Jau kitąmet – mažiausias gimusių kūdikių skaičius per pastaruosius 60 metų

 

Keletą pastarųjų metų (2009–2016 m.) buvo stebimas šiek tiek išaugęs gimstamumas, kuris yra sietinas su gausesne reprodukcinio amžiaus žmonių karta („kūdikių bumo“ kartos vaikai). Tačiau šis laikotarpis jau baigėsi – skaitlingesnes reprodukcines gyventojų kartas palaipsniui keičia mažiau skaitlingos, todėl toliau stebėsime gana spartų gimstamumo mažėjimą. „Jau 2018 m. Lietuvoje bus fiksuotas mažiausias gimusių kūdikių skaičius per pastaruosius 60 metų – t.y., nuo pat „kūdikių bumo“ laikų XX a. 6 deš. Iki šiol to paties laikotarpio neigiamas „rekordas“ priklausė 2005 m., kai Lietuvoje, Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, gimė 29,5 tūkst. kūdikių. Taigi, kasmet bendras gimusių vaikų skaičius Lietuvoje gali mažėti maždaug 900–1 tūkst. kūdikių, o per penkerius metus sumažės maždaug (-12,6 proc.)“, – aiškino tyrėjas.

Anot jo, tik dviejose savivaldybėse 2017–2021 m. laikotarpyje prognozuojamas gimusių vaikų skaičiaus augimas: Klaipėdos r. (4,3 proc.) ir Kauno r. (3,3 proc.). Visose kitose savivaldybėse gimusių vaikų skaičius mažės. Per artimiausius penkerius metus (2017–2021 m.) gimusių vaikų skaičius labiausiai sumažės Visagino (-31,4 proc.), Rokiškio r. (-22,2 proc.), Alytaus m. (-21,5 proc.), Kupiškio r. (-21,4 proc.), Jurbarko r. (-20,3 proc.), Skuodo r. (-19,9 proc.) ir kt. savivaldybėse. Gimusių vaikų skaičius gana sparčiai mažės ne tik Alytaus m., bet ir kitose Lietuvos didmiesčių savivaldybėse: Panevėžio m. (-19,6 proc.), Klaipėdos m. (-19,0 proc.), Šiaulių m. (-17,8 proc.), Kauno m. (-13,2 proc.). „Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad pastaruosius kelis metus augęs gimusių vaikų skaičius Vilniaus m. sav., per ateinančius penkerius metus sumažės maždaug dešimtadaliu (-9,4 proc.)“, – nurodė pašnekovas. Gerokai lėčiau gimusių vaikų skaičius mažės Lietuvos didmiesčius juosiančiose savivaldybėse (išskyrus Klaipėdos r. ir Kauno r., kuriose jis augs): Šiaulių r. (-2,7 proc.), Alytaus r. (-4,9 proc.), Vilniaus r. (-5,0 proc.), Panevėžio r. (-5,5 proc.).

Gimstamumo rodiklių neigiamas tendencijas didele dalimi lems moterų skaičiaus svarbiausiose reprodukcinėse amžiaus grupėse, 20–24 m., 25–29 m. ir 30–34 m., mažėjimas.

Liks tik senoliai?

„Pagyvenusių išlaikomo amžiaus (65 metų ir vyresnių) nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičiaus kaitos tendencijos bus priešingos, nei prieš tai aptartų jaunesnio amžiaus gyventojų demografinių grupių. Pagyvenusių žmonių skaičiaus kaitai didžiausios įtakos turi ne gyventojų migracijos, o natūraliosios kaitos procesai, todėl prognozės yra patikimesnės. Tyrimų rezultatai rodo, kad pagyvenusių išlaikomo amžiaus nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius Lietuvoje išaugs 2,4 proc. – nuo maždaug 550 tūkst. 2017 m. pradžioje, iki 563 tūkst. 2022 m. pradžioje“, – sakė tyrėjas. Regioniniu aspektu, pagyvenusių išlaikomo amžiaus nuolatinių Lietuvos gyventojų demografinėje grupėje 2017–2021 m. laikotarpyje skirtingose savivaldybėse prognozuojamos gana priešingos gyventojų skaičiaus kaitos tendencijos. Šios demografinės grupės skaitlingumas per artimiausius penkerius metus daugiausia išaugs tose savivaldybėse, kuriose iki šiol gyveno gana daug jaunesnio amžiaus žmonių: Visagino (31,1 proc.), Neringos (22,1 proc.), Klaipėdos r. (12,9 proc.), Palangos m. (11,9 proc.), Vilniaus r. (11,7 proc.), Kauno r. (10,6 proc.), Alytaus m. (10,1 proc) ir dar 22 Lietuvos savivaldybėse (t.y., iš viso 29 savivaldybėse).

„Išskirtina, kad garbaus amžiaus gyventojų skaičius išaugs visose Lietuvos didmiesčių savivaldybėse. Tikėtina, kad pingant būstui garbaus amžiaus žmonių skaičius Lietuvos didmiesčiuose augs dar sparčiau. Mažesnės būsto kainos sudarys palankias sąlygas vyresnio amžiaus žmonėms jį įsigyti ir įsikurti arčiau miestuose gyvenančių vaikų, gydymo įstaigų ir t.t.“, – įžvalgomis dalijosi R. Tučas.

Socialinė našta sparčiai augs

 

Lietuvoje bus ir savivaldybių, kuriose pagyvenusių išlaikomo amžiaus gyventojų skaičius sumažės. „Pirmiausiai, tai tos Lietuvos savivaldybės, dažniausiai esančios Šiaurės Rytų (išskyrus Visagino ir Utenos r. ), Pietų Lietuvoje (išskyrus Alytaus m., Birštono, Druskininkų, Marijampolės) ir pietinėje Žemaitijos dalyse, kurios jau kurį laiką išsiskiria santykinai didesne vyresnio amžiaus žmonių dalimi“, – kalbėjo tyrėjas. Pagyvenusių išlaikomo amžiaus nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičius 2017–2021 m. laikotarpyje sparčiausiai mažės Ignalinos r. (-7,1 proc.), Biržų r. (-6,3 proc.), Anykščių r. (-6,1 proc.), Šakių r. (-5,8 proc.), Lazdijų r. (-5,7 proc.), Kupiškio r. (-5,7 proc.), Varėnos r. (-5,7 proc.), Ukmergės r. (-5,2 proc.), Molėtų r. (-5,1 proc.), Kelmės r. (4,6 proc.), Švenčionių r. (5,6 proc.) ir kt. Lietuvos kaimiškose savivaldybėse. „Tai turės įtakos dar dviems išvestiniams demografiniams rodikliams: pagyvenusių išlaikomo amžiaus žmonių koeficientui ir demografinės senatvės koeficientui. Esant santykinai trumpai vidutinei gyvenimo trukmei, darbingo amžiaus asmenims tenka išlaikyti gana didelį pagyvenusių išlaikomo amžiaus asmenų kiekį. Neabejotina, kad ši socialinė našta Lietuvoje sparčiai augs. Pavyzdžiui, jei 2017 m. sausio 1 d. pagyvenusių išlaikomo amžiaus žmonių koeficientas buvo 29, tai tyrimo duomenys rodo, kad 2022 m. sausio 1 d. bus 33, o tolesnėje perspektyvoje išaugs dar labiau“, – sakė R. Tučas. Taigi jis pataria kuo greičiau ir ryžtingiau vykdyti darbingo amžiaus žmonių pritraukimo į Lietuvą politiką.

Daugiau skaitykite https://www.visaginietis.lt/naujienos/diena/visagine-darbingo-amziaus-gyventoju-per-penketa-metu-sumazes-beveik-ketvirtadaliu/

Vilniaus muziejai norintiems pažinti

vilniaus muzejai

Lietuvos nacionalinis muziejus tituluojamas didžiausia šalyje Lietuvos istorinio kultūros paveldo saugykla. Taip pat tai – seniausias muziejus Lietuvoje, kurio ištakos siekia net 1855 metus. Tikrai verta skirti vieną dieną ir susipažinti su šio muziejaus ekspoziciniuose padaliniuose saugomomis istorinėmis vertybėmis. Kelionės metu pagilinsime savo žinias ir geriau suprasime Lietuvos archeologiją, istoriją, kultūrą ir išties turiningai praleisime dieną.

Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Pažintį su Vilniaus muziejais pradėkime Katedros aikštėje. Jos centre stūkso Vilniaus arkikatedra bazilika – Vilniaus širdis, didingų karaliaus Mindaugo laikų liudininkė, prie jos buvo prisilietę visi žymiausi Lietuvos valdovai. Ši išdidi šventovė, kerinti Vilniaus gyventojus ir miesto svečius, pastatyta dar XIII a. šalia Aukštutinės pilies – ją 1251 m. pastatydino pats Lietuvos karalius Mindaugas. 1387 m. didysis kunigaikštis Jogaila pastatė naują šventovę, vėliau sudegusią ją atstatė Vytautas Didysis. Klasicistinių formų didybę 1820 m. naujai katedrai suteikė architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Katedros vidų puošia kupolų, sienų tapyba, altoriai, stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, vienuolika koplytėlių bažnyčios šonuose, iš kurių puošniausia – Šv. Kazimiero koplyčia, kur šventasis Lietuvos globėjas ir palaidotas. Katedros požemiuose ilsisi Ignoto Masalskio, Aleksandro Jogailaičio, Barboros Radvilaitės, Vladislovo Vazos palaikai. Vykdant katedros rekonstrukciją požemyje atrasta XIV a. freska su Nukryžiuotojo atvaizdu – seniausias Lietuvos sieninės tapybos kūrinys.

Daugiau: www.katedra.lt

Naujasis arsenalas

Vilniaus arkikatedra bazilikos pašonėje glaudžiasi Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1), kuriame – pagrindinė Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija, pristatanti Lietuvos valstybės ir kultūros istoriją. Lietuvos nacionalinis muziejus – didžiausia Lietuvos istorinio paveldo saugykla, svarbi valstybės atminties institucija, sukaupusi per vieną milijoną eksponatų. Tai – pagrindiniai Lietuvos archeologijos, istorijos, numizmatikos, etninės kultūros rinkiniai. Muziejaus ištakos siekia 1855 m., kai buvo įkurtas Eustachijaus Tiškevičiaus Senienų muziejus.

Vilniaus pilių gynybinės paskirties pastatuose, Senajame ir Naujajame arsenaluose saugomos pagrindinės muziejaus ekspozicijos: Lietuvos archeologijos, istorijos ir liaudies meno. Kiti muziejaus ekspoziciniai padaliniai yra įsikūrę valstybinės reikšmės objektuose, liudijančiuose išskirtinės svarbos įvykius ar asmenis Lietuvos valstybingumui ir istorijai. Tai Vilniaus gynybinės sienos bastėja, Signatarų namai, žinomo išeivijos dailininko ir kolekcininko Kazio Varnelio namai-muziejus Vilniuje, varpininko Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje, aušrininko, pirmojo Palangos burmistro Jono Šliūpo memorialinė sodyba Palangoje ir Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabalių I kaime, Vilkaviškio r. sav. Ekspozicijomis, leidiniais ir edukacine veikla muziejus tapo visuomenės istorinio sąmoningumo ugdytoju.

Naujajame arsenale, viename seniausių Vilniaus pilių komplekso statinių, įsikūrusios svarbiausios Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad XIV a. šioje vietoje stovėjo gotikinis mūrinis pastatas, kurio išorinė siena kartu buvo ir pilies gynybinė siena. Šis ansamblis sudarė didžiojo kunigaikščio dvaro tarnautojų namus ir ūkinius pastatus. XVIII a. antrojoje pusėje pastatas rekonstruotas į kareivines ir pavadintas Naujuoju arsenalu. Nuo LDK istorinio paveldo kaupimo ir pristatymo visuomenei 1856 m. prasidėjo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorija. Naujajame arsenale nuolat veikianti Senosios Lietuvos istorijos ekspozicija atspindi permainingus LDK klestėjimų ir nuosmukių laikus, akcentuojant svarbiausius valstybės raidos įvykius ir asmenybes. XIX amžius – ilgas ir sudėtingas okupacijų, pasipriešinimo kovų, išsivadavimo lūkesčių, represijų ir tremčių, nutautinimo politikos, patriotizmo ir valstybingumo idėjų puoselėjimo ir įgyvendinimo etapas – atkurtas iškalbingais autentiškais daiktais, dokumentais, paveikslais.

Naujajame arsenale Lietuvos valstiečių buitį pristato nuolat veikianti ekspozicija, skirta XVIII–XX a. lietuvių verslams, buičiai ir liaudies menui, išryškinant būdingiausius lietuvių tradicinės kultūros bruožus. Lietuvių gyvensenos ir saviraiškos savitumą atskleidžia sena kryžių statymo tradicija. Vienoje iš ekspozicinių salių lankytojas gali pasigrožėti kryždirbių ir dievdirbių sukurtomis šventųjų skulptūromis, kalvių kaltomis geležinėmis saulutėmis ir kryžiais.

Daugiau: www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/naujasis-arsenalas.html

Senasis arsenalas

Kitas artimiausias objektas – Senasis arsenalas (Arsenalo g. 3). Dalis Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijų įrengta naujai atkurtame Senojo arsenalo pastate, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas XV a. Nuo XVIII a. arsenalas imtas vadinti Senuoju. Arsenalo pastatų išvaizda pasikeitė 1834 m., kai jie buvo Rusijos karinio štabo inžinierių inventorizuoti ir pertvarkyti. Senasis arsenalas buvo perstatytas XX a. pradžioje, didžioji dalis sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. 1987 m. atkurtas Senojo arsenalo rytinis korpusas buvo pritaikytas Dailės muziejaus reikmėms, o vakarinis ir šiaurinis – Lietuvos nacionaliniam muziejui. Senojo arsenalo pastatuose 2000 m. įrengta archeologijos ekspozicija „Lietuvos proistorė“ pristato Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki XIII a. vidurio. Lankytojai čia susipažįsta su akmens amžiaus gyventojų buitimi ir verslais, baltų genčių istorija, Lietuvos valstybės susikūrimu.

Aukštutinė pilis ir Gedimino pilies bokštas

Senojo arsenalo vidiniame kieme įrengtas keltuvas, užkelsiantis mus į Gedimino kalno viršūnę. Remiantis didžiojo kunigaikščio Gedimino sutartimi su Kryžiuočių ordinu, žinoma, kad nuo 1323 m. LDK sostinėje Vilniuje, ant kalno, stūksojo Aukštutinė pilis. Kartu su Žemutine bei Kreivąja pilimis ši tvirtovė sudarė pagrindinį gynybinį miesto kompleksą ir buvo vienas svarbiausių politinių centrų. XIV a. pilis buvo puldinėjama kryžiuočių, tačiau nuolat atsilaikydavo. Žinoma, kad medinė pilis sudegė per gaisrą ir XV a. Vytautas Didysis pastatė mūrinę pilį, kurios dalį galime išvysti ir šiandien. Aukštutinės pilies reikšmė pamažu menko, nuo XVII a. galutinai prarado gynybinę funkciją. XIX a. pradėti pilies liekanų restauravimo darbai su pertraukomis tęsėsi tarpukariu ir sovietmečiu. Vilniaus senamiesčio panoramoje vyrauja Aukštutinės pilies vakarinis bokštas, vadinamas Gedimino. Tai autentiška buvusios pilies dalis, tapusi Vilniaus miesto simboliu. Atkūrus Lietuvos valstybę 1918 m. čia buvo iškelta Lietuvos trispalvė.

Nuo 1960 m. čia veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija, nuo 1988 m. vėl plevėsuoja Lietuvos trispalvė. Nuo 2003 m. apžvelgti plačią sostinės panoramą galima į kalną pakilus moderniu keltuvu.

Daugiau: www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/gedimino-pilies-bokstas.html

Pilies gatvė

Keliaukime toliau atrasti, kas slepiasi senamiesčio gatvelių tinkle. Nuo Gedimino kalno nusileiskime pėsčiomis, žvilgtelėkime į kalno papėdėje čiurlenančios Vilnelės bangeles ir traukime į vieną judriausių senamiesčio gatvių – Pilies. Tai seniausia Vilniaus gatvė, istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1530 m. Iki XVII a. ši gatvė buvo vadinama Kanauninkų vardu, nes čia įsikūrusiuose kapitulos namuose gyveno kanauninkai. Pilį ir Rotušės aikštę jungianti gatvė tapo viena svarbiausių prekybos taškų, todėl į ją vedė daug kelių, galiausiai virtusių net 17 Pilies gatvės išsišakojimų. Šioje gatvėje namus statėsi pasiturintys miestiečiai, didikai, keliolika jų priklausė Vilniaus katedros kapitulai. Čia šurmuliuodavo turgūs, XVIII a. viename iš kiemų buvo įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas. Šioje puošnumu garsėjančioje gatvėje yra išlikusių senųjų pastatų fragmentų: kiemelių, arkų, skliautų, laiptų, taip pat gotikos, renesanso, baroko stilių pastatų.

 

Visą straipsnį rasite žurnale „Platumos. Žiema 2015-2016“ 34 p.

Gyventi Lietuvoje – ne tik turisto žvilgsnis.

Mes visi žinome, kad gyventi Lietuvoje ne visada taip idomų ar liūdna. Čia tikrai yra pliusai ir minusai. Ir kiekvienas rinka ta ką jam arčiau. Kažkas megsta keliauti, kitas valgyti, trečias orą ir taip taliau. Skaičiuoti galima be stabdžiu.
Bes kas gera yra Lietuvoje, dėl ko čia verta gyventi, kaip sako Lidl (Taip gyventi verta) .

Pradesim nuo žmonių, kaip buvo sakant Lietuvoje daug geru žmoniu, su kuriomis visada galima surasti bendra kalba ir padeti vienas kitam.

Poto čia daug vietų kuriu malonu aplankyti visų met. Ir su slidžiais ir su batais, kaip tik potogu.

Čia gerai dirbti. Daug verslų ir idomu proektu.

Gana šnieketi, geriau mes parodysim video Jūms apie Mūsų Lietuva.

Kelionė po Suvalkiją

 

Suvalkija (Sūduva) – kairiajame Nemuno krante plytintis Lietuvos regionas, nuo seno garsėjęs lygumomis bei darbščiais ir pasiturinčiais ūkininkais. Nuo 1795 m. iki XIX a. pab. kraštas priklausė Lenkijos karalystei, todėl jo raida skyrėsi nuo likusios Lietuvos teritorijos. Geresnės kultūrinės bei ekonominės sąlygos lėmė tai, kad žymūs XIX–XX a. Lietuvos šviesuoliai kilę būtent iš šio krašto. Suvalkija gali didžiuotis Lietuvos patriarchu Jonu Basanavičiumi, lietuvių bendrinės kalbos kūrėju Jonu Jablonskiu, Lietuvos himno autoriumi Vincu Kudirka. Keliaudami po Suvalkiją atrasime šviesuoliams atminti skirtų vietų, įspūdingų dvarų bei parkų, išskirtinių bažnyčių. Lygumų peizažą keis Vištyčio regioninio parko aukštumos bei miškai.

Zapyškis

Kelionę pradėsime Zapyškio miestelyje. Įvažiavus nuo Kauno pusės jau iš tolo matyti dešinėje pusėje, ant Nemuno kranto, stovinti gotikinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, prie kurios ir apsistosime. Vietovė minima jau XV–XVI a. Tuo metu dešiniajame Nemuno krante esančios žemės atiteko didikams Sapiegoms. Vietovė vadinta Panemune, Tarpupiu. Galiausiai įsigalėjo nuo Sapiegų kilęs Sapiegiškio pavadinimas, vėliau virtęs Zapyškiu. XVI a. antrojoje pusėje čia pastatyta Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Šalia buvo ir senoji Zapyškio gyvenvietė. Tačiau dėl nuolatinių Nemuno potvynių gyvenvietė nuo upės atitraukta toliau. Bažnyčia veikė iki uždarymo – 1901 m. 1908 m. ant kalno pastatyta neogotikinė Zapyškio bažnyčia. Senoji Zapyškio šventovė išliko kaip svarbus ir vertingas Lietuvos gotikos paminklas. Bažnyčia mūrinė, vienanavė, bebokštė, aukštu dvišlaičiu stogu. Fasadams būdingas langų, nišų ir kontraforsų ritmas. XX a. pab. šventovė buvo restauruota (archit. A. Umbrasas), tačiau pamaldos joje nebevyksta. Senoji bažnyčia vaizduojama ir Zapyškio herbe.

Zyplių dvaras

Pasigrožėję senąja šventove keliaujame toliau. Mūsų laukia Zyplių dvaro sodyba. Važiuojame vakarų kryptimi 140 keliu apie 30 km, kol privažiuosime nuorodą į Zyplių dvaro sodybą. Tuomet sukame kairėn ir maždaug už 0,5 km mus pasitiks XIX a. dvaro rūmai.

Zyplių istorijos pradžia – 1697–1706 m. Pagal Sintautų parapijos metrikus, tai – Zyplių kaimo įsikūrimo data. XIX pr. Zypliai buvo kunigaikščio Juozapo Poniatovskio nuosavybė. Po J. Poniatovskio mirties 4 parapijų kaimus, didelius miškų plotus bei dvarelį, vadinamą senaisiais Zypliais, paveldėjo jo sesuo Teresė Tiškevičienė. Ji Zyplių turtus pardavė dvarininkui Jonui Bartkovskiui. Šis netoli Lukšių įkūrė Naujųjų Zyplių dvarą. Čia pastatyti klasicistiniai, kuklių formų, vieno aukšto dvaro rūmai. Apie 1897 m. dvaro sodyboje kilo gaisras, jo metu sudegė visi mediniai pastatai. Baigus ūkinės dalies atstatymo darbus, XX a. pr. Tomo Potockio iniciatyva perstatyti bei išplėsti dvaro rūmai. Jie tapo puošnesni, įgijo neobaroko formų. Iš abiejų pastato galų pristatyti priestatai, o dvaro stogas tapo mansardinės formos. 2002–2012 m. dvare vykdyta rekonstrukcija. Dvaro pastatuose įrengta galerija, kalvė, keramikos dirbtuvės. Buvusioje vežiminėje veikia Zanavykų krašto muziejus. Dvaro sodyboje vyksta įvairūs meno plenerai, koncertai, kiti renginiai. Aplink žaliuoja vienas didžiausių Lietuvoje dvaro parkų (21 ha).

Daugiau informacijos: www.zypliudvaras.lt

 

Gelgaudiškio dvaras

Kita kelionės stotelė – Gelgaudiškio miestelis ir dvaro sodyba. Važiuojame atgal iki 140 kelio ir sukame kairėn. 140 keliu važiuojame iki sankryžos su nuoroda į Jurbarką ir sukame dešinėn į 137 kelią. Važiuojame apie 8 km iki 3803 kelio, ten pamatysime nuorodą į Gelgaudiškį. Sukamenuorodos kryptimi ir 3803 keliu važiuojame dar 7 km, kol pasieksime šį miestelį. 3803 kelias pereina į Taikos gatvę, kuria važiuojame tiesiai iki nuorodos dvaro sodybos link. Tuomet sukame dešinėn. Prieš mus tuoj atsivers nuostabūs rūmai ir žaliuojantis dvaro parkas.

Rašytiniuose šaltiniuose Geldaudiškio palivarkas minimas nuo 1504 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo didikui Jonui Sapiegai. Vėliau dvarą valdė Sapiegos, Masalskiai, Oziemblovskiai, Gelgaudai, Čartoriskiai. XVIII a. dvarą nusipirko vokiečių baronų Koidelių giminė. 1842–1846 m., baronui Gustavui Koideliui rekonstruojant dvaro ūkį, pastatyti dabartiniai dvaro rūmai. Tuo metu dvare auginti veisliniai žirgai, veikė spirito varykla, šveicariškų sūrių gamykla. XX a. pr. dvaro sodybą įsigijo Medardas Komaras. Dvaras rekonstruotas, išplėstas ir pertvarkytas jį supantis parkas. Dvaro rūmai – neoklasicizmo stiliaus, mūriniai, stačiakampio plano, su dviem kampiniais rizalitais ir flygeliu. Centrinę dalį akcentuoja masyvių kolonų portikas su puošniu akroterijumi. Iš šiaurės pusės dvarą puošia dvylikos kolonų terasa. 2009 m. prasidėjusi dvaro restauracija vyksta iki šiol. Dvaro parkas ypatingas. Jis – sudedamojo tipo, sudarytas iš senosios geometrinės kompozicijos su jungtimi į sengirę bei vėliau išplėtotos peizažinės dalies. Parke žaliuoja savaiminių rūšių medynas, amerikinė liepa, maumedžiai, bukai ir kitos retenybės. 2000 m. čia įrengtas pažintinis takas. Dvare nuolat vyksta teatralizuotos ir pažintinės ekskursijos, parodos, koncertai, pristatomi senieji amatai. Jau tradicine tapo daugiau nei dešimtmetį rugsėjo mėnesį rengiama Dvaro diena.

Daugiau informacijos: www.gelgaudiskiokc.lt

 

Gelgaudiškis

Apžiūrėję dvaro sodybą grįžtame į Taikos gatvę ir sukame dešinėn. Nusileidus nuo nedidelio kalnelio ir pavažiavus tiesiai dešinėje pusėje mus pasitinka dar viena Gelgaudiškio puošmena – neogotikinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Prie jos pasistatę automobilį galime pasivaikščioti ir apžiūrėti ne tik šventovės eksterjerą, bet ir viduje esančias bažnytinės dailės vertybes.

Gelgaudiškis – viena seniausių kairiajame Nemuno krante įsikūrusių vietovių. Jau XV a. minimas Skirsnemunės dvaro palivarkas, kuriam priklausė Gelgaudiškio vietovė. 1504 m. Gelgaudiškio dvaras atskirtas nuo Skirsnemunės palivarko. Kunigaikštis Aleksandras jį padovanojo raštininkui Jonui Sapiegai. XVI a. minima prie dvaro susikūrusi gyvenvietė. 1578 m. Povilas Sapiega Gelgaudiškyje pastatė medinę bažnyčią ar koplyčią. XVII a. tiek Kazimieras Ozemblovskis, tiek Elena Čartoriskienė ne kartą perstatė šventovę, tačiau 1864 m. medinė bažnyčia sudegė. Dabartinė neogotikinė, raudonų plytų mūro Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia statyta 1866–1872 m. Šventovėje įrengti trys altoriai, yra daug sakralinio meno vertybių, du XVIII a. nulieti bronziniai varpai, paskelbti kultūros paveldo objektais.

Visą straipsnį rasite žurnale „Platumos. Žiema 2015-2016“ 22 p.