vilniaus muzejai

Lietuvos nacionalinis muziejus tituluojamas didžiausia šalyje Lietuvos istorinio kultūros paveldo saugykla. Taip pat tai – seniausias muziejus Lietuvoje, kurio ištakos siekia net 1855 metus. Tikrai verta skirti vieną dieną ir susipažinti su šio muziejaus ekspoziciniuose padaliniuose saugomomis istorinėmis vertybėmis. Kelionės metu pagilinsime savo žinias ir geriau suprasime Lietuvos archeologiją, istoriją, kultūrą ir išties turiningai praleisime dieną.

Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Pažintį su Vilniaus muziejais pradėkime Katedros aikštėje. Jos centre stūkso Vilniaus arkikatedra bazilika – Vilniaus širdis, didingų karaliaus Mindaugo laikų liudininkė, prie jos buvo prisilietę visi žymiausi Lietuvos valdovai. Ši išdidi šventovė, kerinti Vilniaus gyventojus ir miesto svečius, pastatyta dar XIII a. šalia Aukštutinės pilies – ją 1251 m. pastatydino pats Lietuvos karalius Mindaugas. 1387 m. didysis kunigaikštis Jogaila pastatė naują šventovę, vėliau sudegusią ją atstatė Vytautas Didysis. Klasicistinių formų didybę 1820 m. naujai katedrai suteikė architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Katedros vidų puošia kupolų, sienų tapyba, altoriai, stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, vienuolika koplytėlių bažnyčios šonuose, iš kurių puošniausia – Šv. Kazimiero koplyčia, kur šventasis Lietuvos globėjas ir palaidotas. Katedros požemiuose ilsisi Ignoto Masalskio, Aleksandro Jogailaičio, Barboros Radvilaitės, Vladislovo Vazos palaikai. Vykdant katedros rekonstrukciją požemyje atrasta XIV a. freska su Nukryžiuotojo atvaizdu – seniausias Lietuvos sieninės tapybos kūrinys.

Daugiau: www.katedra.lt

Naujasis arsenalas

Vilniaus arkikatedra bazilikos pašonėje glaudžiasi Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1), kuriame – pagrindinė Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija, pristatanti Lietuvos valstybės ir kultūros istoriją. Lietuvos nacionalinis muziejus – didžiausia Lietuvos istorinio paveldo saugykla, svarbi valstybės atminties institucija, sukaupusi per vieną milijoną eksponatų. Tai – pagrindiniai Lietuvos archeologijos, istorijos, numizmatikos, etninės kultūros rinkiniai. Muziejaus ištakos siekia 1855 m., kai buvo įkurtas Eustachijaus Tiškevičiaus Senienų muziejus.

Vilniaus pilių gynybinės paskirties pastatuose, Senajame ir Naujajame arsenaluose saugomos pagrindinės muziejaus ekspozicijos: Lietuvos archeologijos, istorijos ir liaudies meno. Kiti muziejaus ekspoziciniai padaliniai yra įsikūrę valstybinės reikšmės objektuose, liudijančiuose išskirtinės svarbos įvykius ar asmenis Lietuvos valstybingumui ir istorijai. Tai Vilniaus gynybinės sienos bastėja, Signatarų namai, žinomo išeivijos dailininko ir kolekcininko Kazio Varnelio namai-muziejus Vilniuje, varpininko Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje, aušrininko, pirmojo Palangos burmistro Jono Šliūpo memorialinė sodyba Palangoje ir Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabalių I kaime, Vilkaviškio r. sav. Ekspozicijomis, leidiniais ir edukacine veikla muziejus tapo visuomenės istorinio sąmoningumo ugdytoju.

Naujajame arsenale, viename seniausių Vilniaus pilių komplekso statinių, įsikūrusios svarbiausios Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad XIV a. šioje vietoje stovėjo gotikinis mūrinis pastatas, kurio išorinė siena kartu buvo ir pilies gynybinė siena. Šis ansamblis sudarė didžiojo kunigaikščio dvaro tarnautojų namus ir ūkinius pastatus. XVIII a. antrojoje pusėje pastatas rekonstruotas į kareivines ir pavadintas Naujuoju arsenalu. Nuo LDK istorinio paveldo kaupimo ir pristatymo visuomenei 1856 m. prasidėjo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorija. Naujajame arsenale nuolat veikianti Senosios Lietuvos istorijos ekspozicija atspindi permainingus LDK klestėjimų ir nuosmukių laikus, akcentuojant svarbiausius valstybės raidos įvykius ir asmenybes. XIX amžius – ilgas ir sudėtingas okupacijų, pasipriešinimo kovų, išsivadavimo lūkesčių, represijų ir tremčių, nutautinimo politikos, patriotizmo ir valstybingumo idėjų puoselėjimo ir įgyvendinimo etapas – atkurtas iškalbingais autentiškais daiktais, dokumentais, paveikslais.

Naujajame arsenale Lietuvos valstiečių buitį pristato nuolat veikianti ekspozicija, skirta XVIII–XX a. lietuvių verslams, buičiai ir liaudies menui, išryškinant būdingiausius lietuvių tradicinės kultūros bruožus. Lietuvių gyvensenos ir saviraiškos savitumą atskleidžia sena kryžių statymo tradicija. Vienoje iš ekspozicinių salių lankytojas gali pasigrožėti kryždirbių ir dievdirbių sukurtomis šventųjų skulptūromis, kalvių kaltomis geležinėmis saulutėmis ir kryžiais.

Daugiau: www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/naujasis-arsenalas.html

Senasis arsenalas

Kitas artimiausias objektas – Senasis arsenalas (Arsenalo g. 3). Dalis Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijų įrengta naujai atkurtame Senojo arsenalo pastate, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas XV a. Nuo XVIII a. arsenalas imtas vadinti Senuoju. Arsenalo pastatų išvaizda pasikeitė 1834 m., kai jie buvo Rusijos karinio štabo inžinierių inventorizuoti ir pertvarkyti. Senasis arsenalas buvo perstatytas XX a. pradžioje, didžioji dalis sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. 1987 m. atkurtas Senojo arsenalo rytinis korpusas buvo pritaikytas Dailės muziejaus reikmėms, o vakarinis ir šiaurinis – Lietuvos nacionaliniam muziejui. Senojo arsenalo pastatuose 2000 m. įrengta archeologijos ekspozicija „Lietuvos proistorė“ pristato Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki XIII a. vidurio. Lankytojai čia susipažįsta su akmens amžiaus gyventojų buitimi ir verslais, baltų genčių istorija, Lietuvos valstybės susikūrimu.

Aukštutinė pilis ir Gedimino pilies bokštas

Senojo arsenalo vidiniame kieme įrengtas keltuvas, užkelsiantis mus į Gedimino kalno viršūnę. Remiantis didžiojo kunigaikščio Gedimino sutartimi su Kryžiuočių ordinu, žinoma, kad nuo 1323 m. LDK sostinėje Vilniuje, ant kalno, stūksojo Aukštutinė pilis. Kartu su Žemutine bei Kreivąja pilimis ši tvirtovė sudarė pagrindinį gynybinį miesto kompleksą ir buvo vienas svarbiausių politinių centrų. XIV a. pilis buvo puldinėjama kryžiuočių, tačiau nuolat atsilaikydavo. Žinoma, kad medinė pilis sudegė per gaisrą ir XV a. Vytautas Didysis pastatė mūrinę pilį, kurios dalį galime išvysti ir šiandien. Aukštutinės pilies reikšmė pamažu menko, nuo XVII a. galutinai prarado gynybinę funkciją. XIX a. pradėti pilies liekanų restauravimo darbai su pertraukomis tęsėsi tarpukariu ir sovietmečiu. Vilniaus senamiesčio panoramoje vyrauja Aukštutinės pilies vakarinis bokštas, vadinamas Gedimino. Tai autentiška buvusios pilies dalis, tapusi Vilniaus miesto simboliu. Atkūrus Lietuvos valstybę 1918 m. čia buvo iškelta Lietuvos trispalvė.

Nuo 1960 m. čia veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija, nuo 1988 m. vėl plevėsuoja Lietuvos trispalvė. Nuo 2003 m. apžvelgti plačią sostinės panoramą galima į kalną pakilus moderniu keltuvu.

Daugiau: www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/gedimino-pilies-bokstas.html

Pilies gatvė

Keliaukime toliau atrasti, kas slepiasi senamiesčio gatvelių tinkle. Nuo Gedimino kalno nusileiskime pėsčiomis, žvilgtelėkime į kalno papėdėje čiurlenančios Vilnelės bangeles ir traukime į vieną judriausių senamiesčio gatvių – Pilies. Tai seniausia Vilniaus gatvė, istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1530 m. Iki XVII a. ši gatvė buvo vadinama Kanauninkų vardu, nes čia įsikūrusiuose kapitulos namuose gyveno kanauninkai. Pilį ir Rotušės aikštę jungianti gatvė tapo viena svarbiausių prekybos taškų, todėl į ją vedė daug kelių, galiausiai virtusių net 17 Pilies gatvės išsišakojimų. Šioje gatvėje namus statėsi pasiturintys miestiečiai, didikai, keliolika jų priklausė Vilniaus katedros kapitulai. Čia šurmuliuodavo turgūs, XVIII a. viename iš kiemų buvo įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas. Šioje puošnumu garsėjančioje gatvėje yra išlikusių senųjų pastatų fragmentų: kiemelių, arkų, skliautų, laiptų, taip pat gotikos, renesanso, baroko stilių pastatų.

 

Visą straipsnį rasite žurnale „Platumos. Žiema 2015-2016“ 34 p.

Written by 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *